Daugeliui mūsų „stiprybė“ ilgą laiką buvo apibūdinama labai paprastai: nesiskųsti, neverkti, nesirodyti pažeidžiamam ir viską išspręsti pačiam. Nuo vaikystės girdėti žodžiai „susitvarkyk“, „nepergyvenk“, „būk stiprus“ suformavo įsitikinimą, kad emocijos – tai silpnumo ženklas. Tačiau psichologija ir gyvenimo patirtis rodo priešingai: emocijų slėpimas dažnai ne stiprina, o silpnina žmogų.
Emocijos – natūrali žmogaus dalis
Emocijos padeda mums suprasti, kas su mumis vyksta. Jos informuoja apie tai, kas mums svarbu, kur peržengiamos mūsų ribos ir ko mums trūksta. Pyktis gali signalizuoti apie neteisybę, liūdesys – apie praradimą, baimė – apie galimą pavojų, o džiaugsmas – apie prasmingą patirtį.
Kai nuolat sakome sau „nereikia jausti“, išmokstame ignoruoti šiuos signalus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip lengviau – nekvaršini sau galvos, judai pirmyn. Tačiau ilgainiui užslopintos emocijos niekur nedingsta – jos kaupiasi ir randa kitą išraiškos formą.
Kuo pavojingas nuolatinis emocijų slėpimas?
Slėpdami emocijas dažnai patiriame vidinę įtampą, kuri gali pasireikšti įvairiais būdais:
- nuolatiniu nuovargiu ir išsekimu,
- dirglumu ar pykčio proveržiais dėl menkniekių,
- nerimu ar liūdesiu be aiškios priežasties,
- miego problemomis,
- kūno negalavimais (galvos, skrandžio skausmais, raumenų įtampa).
Tokiu atveju žmogus iš išorės gali atrodyti „stiprus“, tačiau viduje jaučiasi emociškai išsekęs. Tikroji stiprybė nėra gebėjimas viską ištverti tyliai – tai gebėjimas laiku pasirūpinti savimi.
Tikroji stiprybė – ne kontrolė, o sąmoningumas
Emociškai stiprus žmogus nėra tas, kuris niekada neverkia ar nepatiria sunkumų. Stiprus yra tas, kuris:
- pripažįsta savo jausmus,
- suvokia jų kilmę,
- moka juos išreikšti saugiu būdu,
- nebijo prašyti pagalbos.
Pažeidžiamumas reikalauja drąsos. Atvirai pasakyti „man sunku“ dažnai būna daug sunkiau nei apsimesti, kad viskas gerai. Tačiau būtent ši drąsa padeda augti, stiprinti savivertę ir kurti nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis.
Kaip nustoti slėpti emocijas ir išlikti stipriam?
1. Mokykis atpažinti savo jausmus
Pirmas žingsnis – sustoti ir paklausti savęs: „Ką aš dabar jaučiu?“ Ne „kaip turėčiau jaustis“, o būtent – ką jaučiu iš tikrųjų. Pyktis, liūdesys ar nusivylimas nėra blogi jausmai – jie tiesiog yra.
2. Neteisk savęs dėl emocijų
Emocijos neturi būti „logiškos“ ar „patogios“. Leisk sau jas patirti be kaltės jausmo. Kuo labiau jas slopinsi, tuo stipriau jos grįš.
3. Rask saugų būdą jas išreikšti
Ne kiekvieną emociją būtina išlieti visiems aplinkiniams. Kartais pakanka:
- pasikalbėti su patikimu žmogumi,
- rašyti dienoraštį,
- išeiti pasivaikščioti,
- išsiverkti ar „iškalbėti“ emocijas garsiai sau.
4. Klausykis savo kūno
Kūnas dažnai greičiau nei protas pajunta, kad kažkas negerai. Nuolatinė įtampa, skausmai ar nemiga gali būti signalas, jog per ilgai ignoruojai savo jausmus.
5. Ieškok pagalbos, kai jos reikia
Pagalbos prašymas nėra pralaimėjimas. Tai atsakingas sprendimas, rodantis, kad rūpiniesi savo emocine sveikata. Pokalbis su psichologu gali padėti suprasti save ir išmokti naujų būdų tvarkytis su emocijomis.
Pabaigai
Būti stipriam nereiškia būti bejausmiam. Priešingai – tikroji stiprybė gimsta tada, kai leidžiame sau jausti, priimame savo emocijas ir mokomės su jomis gyventi, o ne kovoti. Kuo geriau pažįstame save, tuo tvirtesni tampame – ne tik viduje, bet ir santykiuose su kitais.
Leiskime sau būti tikri. Tai ir yra stiprybė.