Daugelis iš mūsų nuo mažens išmokstame „susitvarkyti“ su emocijomis jas nutylėdami. Neverk, nepyk, nesureikšmink, praeis – tokie patarimai dažnai skamba kaip stiprybės ženklas. Išmokstame nekreipti dėmesio į tai, ką jaučiame, ir judėti toliau.
Tačiau emocijos niekur nedingsta. Ignoruojamos jos kaupiasi ir ilgainiui pradeda veikti ne tik savijautą, bet ir fizinę sveikatą.
Emocijos – tai signalai, o ne trukdžiai
Emocijos nėra atsitiktinės ar nereikalingos. Jos atlieka labai svarbią funkciją – informuoja mus apie tai, kas vyksta mūsų viduje ir aplinkoje.
- Pyktis dažnai rodo pažeistas ribas.
- Liūdesys signalizuoja apie praradimą ar neišpildytą poreikį.
- Nerimas įspėja apie galimą pavojų ar neapibrėžtumą.
- Džiaugsmas parodo, kas mums svarbu ir teikia prasmę.
Kai šiuos signalus ignoruojame, tarsi važiuojame automobiliu su užklijuotais įspėjamaisiais ženklais. Kurį laiką tai veikia, bet ilgainiui sistema pradeda gesti.
Kas nutinka, kai emocijas nuolat slopiname?
Emocijų ignoravimas nereiškia, kad jų nebejaučiame. Jis reiškia, kad emocijos randa kitą išėjimo kelią.
Dažniausios pasekmės:
- nuolatinė vidinė įtampa;
- lėtinis nuovargis;
- miego sutrikimai;
- galvos, nugaros, skrandžio skausmai;
- dažnesni peršalimai ir silpnesnis imunitetas;
- staigūs emociniai „sprogimai“ dėl smulkmenų.
Kūnas pradeda kalbėti tada, kai emocijos negauna balso.
Kodėl ignoruojamos emocijos virsta fiziniais simptomais?
Ilgalaikis emocijų slopinimas palaiko nuolatinę streso būseną. Organizmas lieka budrumo režime:
- raumenys įsitempę,
- kvėpavimas paviršinis,
- nervų sistema neatsipalaiduoja net poilsio metu.
Tai alina organizmą lėtai, bet nuosekliai. Todėl dažnai žmonės sako: „Atrodo, nieko blogo nevyksta, bet jaučiuosi prastai.“
Emocijų ignoravimas ir psichologinė sveikata
Ilgainiui emocijų slopinimas gali lemti:
- nerimo sutrikimus,
- depresinius simptomus,
- emocinį atbukimą (kai nebejaučiame nei blogų, nei gerų emocijų),
- santykių sunkumus.
Kai emocijos nėra atpažįstamos, tampa sunku suprasti ir save, ir kitus.
Kodėl taip dažnai ignoruojame savo emocijas?
Priežasčių daug:
- bijome atrodyti silpni;
- nenorime „apsunkinti“ kitų;
- neturime įgūdžių, kaip su emocijomis būti;
- esame išmokyti, kad svarbiau veikti, o ne jausti.
Tačiau emocijų pripažinimas nėra silpnumas. Tai emocinis raštingumas, kuris tiesiogiai susijęs su sveikata.
Kaip pradėti klausytis savo emocijų?
1. Pirmas žingsnis – pastebėti
Nebūtina iš karto viską suprasti. Kartais pakanka paklausti savęs:
- „Kaip aš dabar jaučiuosi?“
- „Kas mane šiuo metu labiausiai vargina?“
Svarbu ne vertinti, o pastebėti.
2. Leisti emocijoms būti
Emocijos nėra pavojingos, net jei nemalonios. Jos kyla, pasiekia piką ir nurimsta, jei joms leidžiame egzistuoti.
Vietoj „neturėčiau taip jaustis“, pabandykite:
„Suprantu, kad dabar taip jaučiuosi, ir tai turi priežastį.“
3. Ieškoti, ką emocija nori pasakyti
Kiekviena emocija turi žinutę:
- ko man trūksta?
- kur peržengiamos mano ribos?
- ko man šiuo metu reikia?
Tai padeda ne slopinti emociją, o ją suprasti.
4. Rasti saugius būdus emocijoms išreikšti
Tai gali būti:
- pokalbis su artimu žmogumi;
- rašymas;
- judėjimas;
- kūryba;
- tyla ir buvimas su savimi.
Svarbiausia – kad emocijos nebūtų laikomos viduje.
5. Būti sau atlaidesniems
Emocijų pažinimas – procesas, ne vienkartinis sprendimas. Kartais grįšite prie senų įpročių, ir tai normalu.
Kada verta ieškoti pagalbos?
Jei pastebite, kad:
- emocijos tampa nepakeliamos;
- dažnai jaučiate tuštumą ar beviltiškumą;
- kūnas nuolat siunčia signalus (skausmai, nemiga, nuovargis);
kreiptis į specialistą – ne silpnumas, o rūpinimasis savimi.
Pabaigai
Emocijų ignoravimas gali atrodyti kaip greitas sprendimas, bet ilgainiui jis kainuoja labai brangiai – sveikatą, energiją ir gyvenimo džiaugsmą.
Emocijos nėra mūsų priešas. Jos – vidinis kompasas, padedantis gyventi sąmoningiau ir sveikiau. Kai pradedame jų klausytis, kūnui nebereikia šaukti per skausmą ar nuovargį.
Kartais didžiausias žingsnis į geresnę savijautą yra ne „susitvarkyti“, o leisti sau jausti.
